„Man jau seniai nebėra graudžių sekmadienių ir kava užpiltų pirmadienių“

Iki šiol nuolat pati ėmusi interviu aš netikėtai atsidūriau kitoje barikadų pusėje. Tinklaraščiui Pripažink save papasakojau, kaip kremai, apžvalgos ir sveikas grožis tapo pirmu mano žingsniu į savęs pažinimo kelionę. Susipažinkime iš tikro. Visą mūsų pokalbį pateikiu čia.

Interviu perpublikuotas iš svetainės Pripažink save.

Mano akimis Agnė – iš pažiūros smulki, gležna moteris, subtiliai, mandagiai bendraujanti, nestokojanti moteriškos gracijos, bet tik prisiartini arčiau ir pradedi jausti vulkano jėgą – sutramdytą, nukreiptą tinkama linkme, bet vis tiek vulkano.

Jos istorijoje rasite tai, ko ieško ar bent apie ką svajoja šiandien bemaž 90 procentų žmonijos. Ji tai rado ir toliau mokosi neprarasti, o tik pagilinti.

Agnė Gorpiničienė – buvusi žurnalo „Vedos“ redaktorė, dabar užsiimanti Anantaros das knygų rengimu ir leidyba, einanti komunikacijos vadovės pareigas, taip pat mama ir šeimos moteris. Kasdien prisiliečianti ir minkanti šventraščių žinias bei diegianti jas savo gyvenime. Jos gyvenimas turi, ką pasakyti.

– Agne, pradedu nuo simbolinio šiame tinklaraštyje klausimo: kaip Tau atrodo, ar svarbu pažinti save?

– Aš nežinau didesnio gyvenimo tikslo, nei šis. Be abejo, yra žmonių, kurių pažintis su savimi baigiasi pažvelgus į veidrodį, ir tai normalu. Mes iš tiesų turime skirtingas misijas. Anksčiau aš taip pat gyvenau visuomeniškai pilnavertį gyvenimą – mokiausi, dirbau, tobulėjau, tačiau ilgainiui man nebeužteko sėkmingo žmogaus atspindžio veidrodyje, nes jutau, kad jis visiškai nesutampa su tuo, kaip jaučiuosi viduje. Ir, patikėkite, tai – netušti žodžiai: jei iš širdies gelmių suvoki, kad tokio gyvenimo nebenori, aplinkybės ima keistis. Kodėl? Nes atbudęs tavo sąmoningumas jau yra pokytis, kuris ima keisti visą tavo realybės matricą. Tuomet mano gyvenime atsirado tinkamas vyras, atnešęs ekologiškos gyvensenos, jogos idėją, vėliau atsirado ajurvedos studijos, kurios išvirto į domėjimąsi Vedomis bendrai. O su Vedų banga plūstelėjo naujos praktikos, žinios, palaikymas, nes aplink mane jau buvo susikūręs naujas bendraminčių ratas.

– Ir kaip tas pažindinimasis atrodo Tavo kasdienybėje? Ką tu darai?

– Viena svarbiausių savęs pažinimo užduočių man yra kuo aiškiau suvokti šio pasaulio mechanizmą ir savo vietą jame. Suvokti, kaip sudarytas šis pasaulis, kaip jame veikia priežasties ir pasekmės ryšys, kokią galią turi mano mintys ir veiksmai, kiek tame, kas vyksta, yra mano atsakomybės ir ką galiu dėl to padaryti. Kai visa tai vertinu iš dvasinės perspektyvos, dingsta kaltintojo, teisėjo, visatos centro matmuo. Regiu save kaip visatos kūno ląstelę, kuri, viena vertus, yra apsupta tokių pačių, kaip ji, tačiau, nepaisant to, yra unikali, kurianti ir kartu yra amžina paties Kūrėjo dalis.

Akistata su savimi yra ne mažiau svarbi, todėl malda, meditacija, savianalizė yra tos priemonės, kurios padeda kelti sąmoningumą ir moko kiekvieną dieną nugyventi atvira širdimi.

– Papasakok plačiau, ką turi omenyje sakydama „savianalizė“?

– Naudoju emocijų paleidimo techniką. Mes visi esame sluoksniuoti kaip kokie napoleonai – nuo pat vaikystės savyje saugome daugybę neišgyventų emocijų.

Pavyzdžiui, aš gerai pamenu, kaip darželyje, kai negalėjau užmigti, man sudavė auklėtoja. Kaip mama barė, kai nukirpau lėlei plaukus. Kai prieš koncertą nusikirpau blakstienas. Kaip mane apgavo, kad šaldymo kameroje yra ledų (pasirodo, yra, bet jie nevalgomi). Ir tokių istorijų klodų klodai. Greitomis prisiminiau tik šitas ir nuo jų man net diegia, vadinasi, nepaleistos.

Jei mes prausiame ir prižiūrime savo kūną, kodėl to nedarome su savo vidiniu pasauliu? Tad aš pasikviečiu kiekvieną tokią istoriją ir ją apžiūrinėju, išjaučiu, pasveikinu, atsisveikinu. Dienos eigoje labiau gaudau einamuosius skausmus – iškylančias baimes, kaip kad skrydžio, ir bandau jas išgyvendinti.

Kita savistabos dalis yra susijusi su laimės pojūčiu. Esu iš tų, kurie sunkiai sau leidžia būti laimingai. „Turi daug mokytis ir dirbti, kad ko nors pasiektum“ – ar nėra girdėta? Lyg pasiekimai, ypač, užsitarnauti prakaitu, mums garantuoja laimę. Nesąmonė. Laimė yra mūsų pasirinkimas: jausti ją ar ne.

Šiuo metu esu be galo laiminga. Dabar, kai gavau progą apie tai papasakoti, endorfinai tiesiog šoka. Būnu laiminga, kai saulei šviečiant lyja – tuomet sėdžiu prie lango, kol nustoja. Didžiausias menas yra pastebėti tuos momentus, kuriuose tau gera. Visų jie skirtingi. Svarbiausia pagauti ir nerti kuo giliau. Į pasivaikščiojimą, į rudenį, į mylimą dainą, saldėsį, vonią. Ir dovanoti sau prabangą tą patirtį išgyventi. O kai atsiranda įgūdis pastebėti tuos momentus, imi juos matyti už kiekvieno kampo. Ir tada gali iš tiesų sakyti – esu oficialiai laimingas.

– O Tu esi oficialiai laiminga?

– Esu laimingiausia, nei kada buvau savo gyvenime. Ir tas pokytis labai žymus. Susitinku per pietus su draugu, o jis sėdi visas išbalęs ir krūpčioja nuo kiekvieno telefono skambučio. Jam šie pietūs – tai tarpas tarp jo gyvenimo, kurį kažkas už jį sustygavo. O man mano veikla – amžinos atostogos. Nesijaučiu, kad dirbu, man nereikia atostogų. Na, šiek tiek. Bet nereikia tiek pinigų, kad galėčiau švaistyti į kairę ir į dešinę, nes jais nebeturiu ko dangstyti ar kompensuoti.

Susitikusi su naujais žmonėmis, pirmą kartą įėjusi į persirengimo kambarį prieš sportą, aš nejučiomis kalbinu visas moteris – man taip smagu susipažinti. Tik, matau, kad vienos dar gyvena darbais, kitos tiesiog išsekusios, trečios tik iš mandagumo išspaudžia šypseną. Žinau, aš taip pat ten buvau, kaip ir buvau ta, kuri darbinius pietus suvalgo ta pačia streso nata. Tačiau dabar tai atrodo nebesuprantama – kam tiek save kankinti, kad net nebelieka dalykų, kurie tave džiuginta, kad net po darbų nesijauti gyva…

– Kalbi taip, lyg būtum atradusi savo pašaukimą ir dabar ne dirbi, o kiekvieną dieną užsiimi mėgstama veikla?

– Taip, aš radau sritį, kuri tobulai atitinka mano vidinius poreikius. Kasdien mokausi dalykų, kurie man praktiškai praverčia. Manau, kad žmogus visada jausis atradęs savo vietą, kai savo talentus ir gabumus taikys, jo supratimu, prasmingiems tikslams. Asmeniškai aš nematau didesnio tikslo, nei skleisti žinias apie harmoningą gyvenimą, sveikatą, laimę, nes būtent taip tos žinios pasiekė mane. Todėl toks darbas mane įkvepia: man jau seniai nebėra graudžių sekmadienių ir kava užpiltų pirmadienių. Su jauduliu nelaukiu penktadienių, net nebeseku, kada jie būna! Man nėra didesnės laimės suvokti, kad mano darbas kasdien taurina mane ir tuo pačiu šviečia kitus. Toks mano tikslas, tokia mano misija.

Kai žinai savo vertybes, kuo tiki, kas tau svarbu, visuomet rasi savo terpę be jokios galimybės suklysti. Pavyzdžiui, aš dažnai parašau kokiam gražių idėjų darželiui ar kitai bendruomenei: „Ei, jūs labai šaunūs, gal galiu kuo padėti?“ Būna, kad užsimezga pokalbis ir graži draugystė, kuri tęsiasi metų metus ir vis leidžia vienas kitam ištiesti ranką.

– Kad rastum savo pašaukimą, išdrįstum eiti savo misijos keliu, dažnai gyvenime įvyksta stiprus lūžis, skausminga pamoka, po kurios Tu arba išdrįsti keistis, arba vėl ilgam uždarai duris. Kokia Tavo istorija?

– Labai aiškiai prisimenu: kartą vakare atsiguliau į lovą ir ėmiau galvoti: „Agne, nagi, prisipažink, kokia veikla tau iš tiesų patinka. Tai gali būti visiška nesąmonė – nesvarbu. Tiesiog pasakyk“. Tuomet man tikrai buvo sunku. Aš dirbau darbe, kuriame lyg ir viskas buvo gerai, bet jaučiausi tarsi išdžiūvusi upė: jokių pomėgių, interesų, po darbo namo ir į lovą. Gyvenimas atrodė beprasmis.

Ir tuomet tą vakarą prieš užmingant išgirdau sau mintyse atsakant: „Kosmetika, grožis. Taip, tame galėčiau būti“. Dar tą pačią savaitę sukūriau tinklaraštį (tuomet jis vadinosi „Grožio testai)“, kuriame ėmiau pristatinėti populiariuosius grožio produktus. Tačiau tai truko neilgai, nes perskaičiau šių produktų etiketes, kuriose buvo pilna naftos ir kitų sveikatai žalingų priedų. Taip mano tinklaraštis virto ekologiškų prekių apžvalgų erdve. Ėmiau pirkti ekologiškas ir natūralias priemones, iš esmės pakeičiau visą savo kosmetinę, bet, vėlgi, pastebėjau, kad net ir sveiki pasirinkimai nesprendžia visų mano problemų.

Žinote, baisiausia naujiena įsigijus prabangų ekologišką kremą yra sužinoti, kad odos būklė priklauso ir nuo mitybos, režimo, emocijų. „Eina sau! Jūs rimtai?!“ – negalėjau tuomet patikėti. Tad teko plėsti savo požiūrio lauką. O tuomet viskas ir prasidėjo: joga, sveikas maistas, Ajurvedos akademija, žinios apie fizinį ir dvasinį kūnus. Ir tikrai, toji trejybė (mityba–režimas–emocijos) pradėjo veikti, tačiau visa bėda, kad vidiniai dalykai mane ėmė dominti labiau, nei kremai.

Taip žingsnis po žingsnio nukeliavau iki Vedų, jų sklaidos ir suvokimo, kuo mano veikla gali būti naudinga ne tik man. Tas „ne tik man“ ir padarė mane laimingiausią!

Dabar galiu sakyti, kad man pasisekė ir didelių dramų nebuvo. Pleistrą plėšiau lėtai. Nors, atvirai pasakius, dešimtmetis buvimo tame, kas tau nepatinka, laužo kiekvieną dieną. Tačiau buvau konservatyvi pokyčiams, labai atsargi ir racionali, todėl neleisdavau sau palūžti ir lėtai ėjau išėjimo link. Gal lūžis būtų greitesnis ir efektyvesnis sprendimas, bet jis, manau, ne mano keliui. Ačiū Dievui, kad jo nebuvo.

– Ar jutai palaikymą iš aplinkos? Dažnai mes bijome žengti žingsnį taip prisitraukdami atgrasymą, artimųjų baimę, gąsdinimus. Ar pavyko to išvengti?

– Tėvai jau nuo mažų dienų žadėjo, kad modelis „aukštasis mokslas–darbas–šeima“ man garantuos laimingą gyvenimą, todėl naujo savo gyvenimo kelio leidausi ieškoti nieko jiems per daug nepasakodama. Negaliu sakyti, kad tuo metu turėjau draugų, kurie mane giliai širdyje palaikė. Jie gyveno tą patį „darbas–šventės“ gyvenimą ir, manau, sunkiai būtų mane supratę. Aišku, palinkėti geros kloties galima, bet kad mano sprendimas juos kažkiek jaudintų, nemanau. Ir aš puikiai tai suprantu.

Artimiausia aplinka buvo ir yra mano vyras. Jis ir geriausias draugas, ir partneris, kuris mane palaike visais gyvenimo etapais: išklausė, kartu domėjosi, motyvuodavo. Be jo dabar nebūčiau ten, kur esu.

– Tikiu, kad ir Tau būna ypatingai sunkių momentų. Kas tuomet Tave ištraukia? Mintis, žinojimas, žodžiai, išlaukimas?

– Man padeda žinojimas, kad niekas nevyksta be priežasties. Tik čia noriu pabrėžti skirtumą tarp dažnai vartojamos šios populiarios frazės, kuri tėra tušti paguodos žodžiai, ir visos vedinės filosofijos, už kurios stovi svarūs argumentai ir gilus suvokimas.

Kitas, ko gero, svarbiausias pagalbos įrankis yra malda. Kai sunku priimti tai, kas atsitinka, einu į pokalbį su savimi, Dievu – kaip norite. Atsistoju prieš altorių ir išpasakoju, išverkiu, išgyvenu tą nepriėmimą. Kai nesupranti, ko tave moko susiklosčiusios aplinkybės ir kur tave veda, tuomet kaip niekad reikalingas ryšys su Dievu – kad pasikliautum ir atiduotum savo gyvenimą Jam.

– Ko palinkėtum pačiam artimiausiam žmogui, žinodama, kad Tavo linkėjimas išsipildys?

– Be abejo, linkėčiau atrasti savo kelią. To linkėčiau visiems artimiesiems, draugams ir nežinomiems priešams. Tame slypi mūsų laimė ir būties pilnatvė. Kai bent už siūlo galo užčiuopsite savąjį kelią, jūsų mintys ir kiekviena laisva minutė bus skirta tam. Nuo to jausmo skraidysite. Jei klausysite savo širdies balso ir neignoruosite ženklų, jūs ilgainiui atsidursite ten, kur reikia. Tiesiog pasikliaukite ir ženkite ta kryptimi, kuri žada ne pinigus, etatą, pripažinimą, gerą vakarėlį, o kuria keliaujant jums pačiam asmeniškai gera. Kur galite būti vienas ir nesijausti vienišas. Kur jūsų veikla yra prasminga ir talentas nenueina veltui. Kai tai apčiuopsite, tikrai neapsiriksite, tikrai nepražiopsosite, nes šito kelio šaukiasi siela. Gyventi pagal prigimtį – to mes čia ateiname ir taip labiausia tobulėjame. Būkite laimingi.

– Ačiū, Agne.

Agnė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *