Enciklopedija: kvepalai – iš pievos ar laboratorijos

Toms, kam gyvos substancijos jau seniai nebėra tik žaidimas ant kūno, tikrų kvepalų paieškos dažnai verčia nuleisti rankas. Nieko keisto, nes kvapų pasirinkimas siaurėja:negyvi, laboratorijose pagaminti parfumuoti vandenys stoja į vieną gretą su amžinos jaunystės kremais, neturinčiais nei nieko tikro, nei nieko sveiko.
Kvapai, su kuriais susiduriame parduotuvių lentynose iš tiesų nėra tikrų gėlių, citrusų ar prieskonių aromatai, o tik jų klonai. Savo modernioje laboratorijoje šį perkūrimo aktą atlieka žmogus baltu chalatu: jis chemiškai išoperuoja gyvo kvapo molekulę, išdėlioja jos formulės seką ir, pasitelkdamas sintetinius elementus, sukuria surogatinį jos brolį.
Kelių tokių kvapų imitacijų mišinys išties džiugina pardavėjus. Lentynose jis gali stovėti metų metus, nekeisti struktūros lėktuvo nešiojamas po visą pasaulį. O kvapas? Niekas neužginčys, kad šie buteliukai kvepia. Tačiau tikrai ne visa levandos, apelsino ar pipiro esybe. Pagamintas kvapas sintetinis, prigesintas, be charakterio. Tai lyg vynas iš miltelių, bet juk ne to tikitės atsidarę jo butelį.
Kvepalininkystė, kaip kavos, arbatos ar vyno gamyba yra neatsiejama nuo istorijos, kultūros ir netgi religijos. Kvapiųjų tepalų, eliksyrų ir aliejų gamyba prasidėdavo nuo laukinio augalo, kuris, parneštas iš atokiausios viršukalnės, buvo mirkomas arba distiliuojamas, kol švelniai išskleisdavo savo aromatą. Šis aromatas, ištirpęs aliejuose ar vaškuose, turėdavo garbės gulti ant faraonų kūnų, besimeldžiančiųjų rankų, taip priartindamas šių žmonių sielas dievams.
Nepaisant mokslo pažangos, šis senas kaip pasaulis gamtos kvapas niekur nepradingo. Jis kaip ir augo, taip ir auga pačiomis sunkiausiomis sąlygomis Alpių viršukalnėse, laukinėse pievose. Eterinių aliejų turtingus augalus iki šiol nedidelės bendruomenės renka rankomis, distiliuoja savo ūkiuose, moterų kooperatyvuose.