Enciklopedija: kvepalai – iš pievos ar laboratorijos

kvepalai
Pasukus natūralios, sveikos ir sąmoningos gyvensenos keliu kartais tyliai suspurda moteriška baimė tapti šventa perregima būtybe. Kai ryškūs pieštukai suslapstyti ir pamiršti, o natūralus grožis dar tik mokosi skleistis savarankiškai, kvapas tampa ta jautria tema, kurią norisi išspręsti tinkamai.

Toms, kam gyvos substancijos jau seniai nebėra tik žaidimas ant kūno, tikrų kvepalų paieškos dažnai verčia nuleisti rankas. Nieko keisto, nes kvapų pasirinkimas siaurėja:negyvi, laboratorijose pagaminti parfumuoti vandenys stoja į vieną gretą su amžinos jaunystės kremais, neturinčiais nei nieko tikro, nei nieko sveiko.

Kvapai, su kuriais susiduriame parduotuvių lentynose iš tiesų nėra tikrų gėlių, citrusų ar prieskonių aromatai, o tik jų klonai. Savo modernioje laboratorijoje šį perkūrimo aktą atlieka žmogus baltu chalatu: jis chemiškai išoperuoja gyvo kvapo molekulę, išdėlioja jos formulės seką ir, pasitelkdamas sintetinius elementus, sukuria surogatinį jos brolį.

Kelių tokių kvapų imitacijų mišinys išties džiugina pardavėjus. Lentynose jis gali stovėti metų metus, nekeisti struktūros lėktuvo nešiojamas po visą pasaulį. O kvapas? Niekas neužginčys, kad šie buteliukai kvepia. Tačiau tikrai ne visa levandos, apelsino ar pipiro esybe. Pagamintas kvapas sintetinis, prigesintas, be charakterio. Tai lyg vynas iš miltelių, bet juk ne to tikitės atsidarę jo butelį.

Kvepalininkystė, kaip kavos, arbatos ar vyno gamyba yra neatsiejama nuo istorijos, kultūros ir netgi religijos. Kvapiųjų tepalų, eliksyrų ir aliejų gamyba prasidėdavo nuo laukinio augalo, kuris, parneštas iš atokiausios viršukalnės, buvo mirkomas arba distiliuojamas, kol švelniai išskleisdavo savo aromatą. Šis aromatas, ištirpęs aliejuose ar vaškuose, turėdavo garbės gulti  ant faraonų kūnų, besimeldžiančiųjų rankų, taip priartindamas šių žmonių sielas dievams.

egiptieciai

Taip kvapas veikė tikruosius jo kūrėjus ir pateptuosius. Augalo vibracijų prisotinta kvepianti molekulė ne tik apgaubdavo kūnus, bet ir suvirpindavo subtiliuosius energetinius lygmenis. Gydyti, raminti, džiuginti, gundyti – per uoslę gyvas kvapas nė nejuntant persmelkia pasąmonę, kuri ima žadinti prigęsusius jausmus, skatinti veiksmus, padėti keistis.

Nepaisant mokslo pažangos, šis senas kaip pasaulis gamtos kvapas niekur nepradingo. Jis kaip ir augo, taip ir auga pačiomis sunkiausiomis sąlygomis Alpių viršukalnėse, laukinėse pievose. Eterinių aliejų turtingus augalus iki šiol nedidelės bendruomenės renka rankomis, distiliuoja savo ūkiuose, moterų kooperatyvuose.

laukines_levandos

Juos užuosti galima ir šiandien. Pradžioje jie gali pasirodyti stiprūs, kaprizingi, saviti. Ir tai bus tiesa – jie nesukurti, o gimę būti. Ugdyti ir pratinti uoslę prie gyvo eterinio aliejaus, eliksyro ar aromatinio tepalo yra tas pats, kaip ieškoti bendrumų tarp savęs ir pirmą kartą matomo žmogaus. Ilgainiui su kiekvienu ima rastis savitas ryšys, gyva emocija ir atsidavimas, kuris nė neprilygsta tam, ką jaučiame sintetiniams produktams.
Žymos: ,
Agnė
Susiję įrašai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *